Infekcinės ligos ISSN 1822-8771 | eISSN 2783-6665

Darbo tikslas. Nustatyti pacientų, gydytų del infekcinio encefalito Kauno klinikinėje ligoninėje, epidemiologinius duomenis, klinikinę išraišką, diagnostikos ypatumus ir liekamuosius reiškinius.

Tiriamieji ir metodai. Perspektyvusis kohortinis tyrimas atliktas Kauno klinikinės ligoninės Infekcinių ligų skyriuje. Iš viso į tyrimą buvo įtraukti 39 pacientai, kurie dėl infekcinio encefalito buvo gydyti nuo 2017 11 07 iki 2020 03 01. Buvo vertinama pacientų premorbidinė būklė, klinikinė būklė esant ūminei ligos fazei, pacientų klinikiniai ir radiologiniai tyrimai, encefalitų etiologinė diagnostika ir pacientų būklė po 6 mėnesių nuo ligos pradžios. Tiriamieji buvo suskirstyti į 2 grupes ir grupės palygintos: erkiniu encefalitu sergančių tiriamųjų grupė ir kitos etiologijos encefalitu sergančių pacientų grupė.

Rezultatai. Infekcinių encefalitų etiologinė priežastis buvo nustatyta 32 (82 proc.) pacientams. Dažniausias sukėlėjas buvo erkinio encefalito virusas, sukėlęs 74 proc. visų atvejų. Taip pat nustatyta po 1 (3 proc.) Herpes simplex viruso (HSV), Varicella zoster viruso (VZV) ir Listeria monocytogenes sukeltą encefalitą. Dažniausi klinikiniai simptomai hospitalizavus buvo karščiavimas (100 proc.), sumišimas (90 proc.), sąmonės (85 proc.) ir elgesio sutrikimas (67 proc.). 69 proc. pacientų baigtis buvo palanki. 88 proc. tiriamųjų turėjo liekamuosius reiškinius. Iš jų dažniausi buvo atminties sutrikimai (63 proc.), motorikos ar jutimo sutrikimai (56 proc.), dažni galvos skausmai ir tremoras (50 proc.), 69 proc. pacientų turėjo lengvą kognityvina sutrikimą.

Išvados. Dažniausias infekcinio encefalito sukėlėjas, sukėlęs 3/4 visų encefalitų, buvo erkinio encefalito virusas. Beveik penktadaliui pacientų encefalito etiologija liko neaiški. Dažniausia klinikine išraiška susirgus encefalitu, pasireiškusi visiems pacientams, buvo karščiavimas. Dažniausi neurologiniai simptomai pasireiškė sumišimu, sąmones ir elgesio sutrikimais. Absoliučiai daugumai encefalitu sirgusių pacientų reikėjo gydymo Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje (RITS), 1/3 – dirbtinės plaučių ventiliacijos. Erkinio encefalito simptomai nesiskyrė nuo kitos etiologijos encefalitų, tačiau lėmė ilgesnį gydymą RITS ir blogesnes baigtis. Dauguma tiriamųjų turėjo liekamuosius reiškinius, iš kurių dažniausi buvo atminties sutrikimai, 2/3 pacientų pasireiškė lengvas kognityvinis sutrikimas.

Tyrimo metodika: atrinkti 55 pacientai, kuriems buvo diagnozuota meningokokinė infekcija per tiriamąjį laikotarpį. Atlikta retrospektyvioji duomenų analizė.

Rezultatai: meningokokine infekcija vyrai sirgo dažniau (p=0,043). Dauguma pacientų buvo vaikai – 85,5 proc. (p<0,001). Reikšmingai daugiau pacientų atvyko per pirmąsias 12 val. ar praėjus 12–24 val. nuo simptomų pradžios, negu praėjus 24–36 val. ar net daugiau nei 36 val. nuo simptomų pradžios. Antibakterinis gydymas neskirtas trečdaliui vaikų ir visiems suaugusiems iki atvykimo į Kauno klinikinę ligoninę. Suaugusiems pacientams buvo būdingesni meninginiai požymiai, o vaikams – hemoraginio tipo odos bėrimas. 40 proc. visų meningokokinės infekcijos atvejų patvirtinta tik kliniškai. N. meningitidis 9,3 proc. atvejų buvo atspari penicilinui.

N. meningitidis B serogrupė buvo dažniausia. Mirštamumas nuo meningokokinės infekcijos – 5,5 proc. visų atvejų. Pacientai, kurie atvyko į Kauno klinikinę ligoninę greičiau nei per 12 val. ar per 12–24 val. nuo simptomų pradžios, buvo greičiau išrašyti iš ligoninės už tuos, kurie atvyko praėjus daugiau kaip 36 val. nuo simptomų pasireiškimo pradžios.

Išvados: dauguma dėl meningokokinės infekcijos Kauno klinikinėje ligoninėje 2011–2015 metais gydytų pacientų buvo vaikai. 64 proc. sirgusiųjų buvo vyrai. Suaugusiems pacientams buvo būdingesni meninginiai požymiai, o vaikams – hemoraginis odos bėrimas. N. meningitidis B serogrupė buvo dažniausia. Ankstesnis atvykimas į ligoninę nuo simptomų pradžios buvo susijęs su trumpesne stacionarizavimo trukme.

Tikslas. Įvertinti sergančiųjų lėtiniu virusiniu hepatitu C kepenų steatozės paplitimą ir rizikos veiksnius.

Tiriamieji ir metodai. Retrospektyviai įvertinti 221 paciento, sergančio lėtiniu virusiniu hepatitu C, kuriam 2015–2017 metais Viniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Infekcinių ligų centre buvo atlikta punkcinė kepenų biopsija, nuasmeninti duomenys. Analizuoti demografiniai, epidemiologiniai rodikliai, kepenų fermentų aktyvumas, koagulograma, bendroji bilirubino koncentracija, trombocitų kiekis, histologinio uždegimo laipsnis ir kepenų fibrozė, viruso genotipas. Pagal kepenų bioptato histologinio tyrimo duomenis tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes: kuriems diagnozuota ir nediagnozuota kepenų steatozė.

Rezultatai. Kepenų steatozė histologiškai buvo patvirtinta 122 (55,2 proc.) ligoniams. Steatozė statistiškai reikšmingai dažniau nustatyta (p<0,05) nutukusiems, užsikrėtusiems 3a genotipo HCV infekcija bei galimai užsikrėtusiems perpylus kraują ar plazmą iki 1993 metų, taip pat ligoniams, turintiems didesnį kepenų fermentų aktyvumą, histologinio aktyvumo indeksą, didesnį ar lygų 7. Logistinės regresijos metodu nustatyti kepenų steatozės rizikos veiksniai buvo didesnis kūno masės indeksas, kraujo ar plazmos perpylimas iki 1993 metų ir 3a genotipo HCV infekcija, o esant koinfekcijai su žmogaus imunodeficito virusu steatozės rizika buvo mažesnė (p=0,035).

Išvados. Kepenų steatozė buvo nustatyta daugiau nei pusei tirtų pacientų. Ji buvo susijusi tokiais lėtiniu C hepatitu sergančiųjų veiksniais, tokiais kaip nutukimas ar galimas u žsikrėtimas perpylus kraują ar plazmą iki 1993 metų bei nuo viruso priklausančiais veiksniais, pavyzdžiui, 3a genotipo HCV infekcija.