Infekcinės ligos ISSN 1822-8771 | eISSN 2783-6665

Darbo tikslas. Nustatyti pacientų, gydytų del infekcinio encefalito Kauno klinikinėje ligoninėje, epidemiologinius duomenis, klinikinę išraišką, diagnostikos ypatumus ir liekamuosius reiškinius.

Tiriamieji ir metodai. Perspektyvusis kohortinis tyrimas atliktas Kauno klinikinės ligoninės Infekcinių ligų skyriuje. Iš viso į tyrimą buvo įtraukti 39 pacientai, kurie dėl infekcinio encefalito buvo gydyti nuo 2017 11 07 iki 2020 03 01. Buvo vertinama pacientų premorbidinė būklė, klinikinė būklė esant ūminei ligos fazei, pacientų klinikiniai ir radiologiniai tyrimai, encefalitų etiologinė diagnostika ir pacientų būklė po 6 mėnesių nuo ligos pradžios. Tiriamieji buvo suskirstyti į 2 grupes ir grupės palygintos: erkiniu encefalitu sergančių tiriamųjų grupė ir kitos etiologijos encefalitu sergančių pacientų grupė.

Rezultatai. Infekcinių encefalitų etiologinė priežastis buvo nustatyta 32 (82 proc.) pacientams. Dažniausias sukėlėjas buvo erkinio encefalito virusas, sukėlęs 74 proc. visų atvejų. Taip pat nustatyta po 1 (3 proc.) Herpes simplex viruso (HSV), Varicella zoster viruso (VZV) ir Listeria monocytogenes sukeltą encefalitą. Dažniausi klinikiniai simptomai hospitalizavus buvo karščiavimas (100 proc.), sumišimas (90 proc.), sąmonės (85 proc.) ir elgesio sutrikimas (67 proc.). 69 proc. pacientų baigtis buvo palanki. 88 proc. tiriamųjų turėjo liekamuosius reiškinius. Iš jų dažniausi buvo atminties sutrikimai (63 proc.), motorikos ar jutimo sutrikimai (56 proc.), dažni galvos skausmai ir tremoras (50 proc.), 69 proc. pacientų turėjo lengvą kognityvina sutrikimą.

Išvados. Dažniausias infekcinio encefalito sukėlėjas, sukėlęs 3/4 visų encefalitų, buvo erkinio encefalito virusas. Beveik penktadaliui pacientų encefalito etiologija liko neaiški. Dažniausia klinikine išraiška susirgus encefalitu, pasireiškusi visiems pacientams, buvo karščiavimas. Dažniausi neurologiniai simptomai pasireiškė sumišimu, sąmones ir elgesio sutrikimais. Absoliučiai daugumai encefalitu sirgusių pacientų reikėjo gydymo Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje (RITS), 1/3 – dirbtinės plaučių ventiliacijos. Erkinio encefalito simptomai nesiskyrė nuo kitos etiologijos encefalitų, tačiau lėmė ilgesnį gydymą RITS ir blogesnes baigtis. Dauguma tiriamųjų turėjo liekamuosius reiškinius, iš kurių dažniausi buvo atminties sutrikimai, 2/3 pacientų pasireiškė lengvas kognityvinis sutrikimas.

Metodika: atlikta retrospektyvioji VUL SK ILC 2011–2017 metais gydytų C. difficile infekcijos atvejų apžvalga.

Rezultatai: tiriamuoju laikotarpiu gydyti 144 C. difficile infekcijos atvejai. Amžiaus mediana viršijo 65 metus. Tarp pirmą kartą C. difficile infekcija sirgusių pacientų moterų buvo daugiau (69,9 proc.). Daugiau nei pusė pacientų per pastaruosius 6 mėnesius buvo hospitalizuoti dėl kitų ligų (63 proc.). Dauguma (77,4 proc.) pacientų per pastaruosius 6 mėnesius iki hospitalizacijos buvo vartoję antibiotikų. Amžius, hospitalizacijos trukmė, leukocitų skaičius, C reaktyviojo baltymo, kalio koncentracija, bendrojo baltymo ir albumino koncentracijos statistiškai reikšmingai nesiskyrė tarp pirminių atvejų ir recidyvų (p>0,05). Dažniausiai VUL SK ILC C. difficile buvo diagnozuojama nustačius išmatose toksinus A ir B (89 proc.), gerokai rečiau – naudojant PGR (5 proc.).

Išvados: Vyresnis amžius, moteriškoji lytis, antibiotikų vartojimas, hospitalizacija terapinio profilio skyriuje per pastaruosius 6 mėnesius buvo dažniausi C. difficile infekcijos rizikos veiksniai VUL SK ILC. Pirminių atvejų ir recidyvų laboratorinių tyrimų duomenys, pacientų amžius ir hospitalizacijos trukmė statistiškai reikšmingai nesiskyrė.