Infekcinės ligos ISSN 1822-8771 | eISSN 2783-6665

Straipsnyje apžvelgiamos invazinių grybelinių infekcijų aktualijos.

Tikslas. Įvertinti sergančiųjų lėtiniu virusiniu hepatitu C kepenų steatozės paplitimą ir rizikos veiksnius.

Tiriamieji ir metodai. Retrospektyviai įvertinti 221 paciento, sergančio lėtiniu virusiniu hepatitu C, kuriam 2015–2017 metais Viniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Infekcinių ligų centre buvo atlikta punkcinė kepenų biopsija, nuasmeninti duomenys. Analizuoti demografiniai, epidemiologiniai rodikliai, kepenų fermentų aktyvumas, koagulograma, bendroji bilirubino koncentracija, trombocitų kiekis, histologinio uždegimo laipsnis ir kepenų fibrozė, viruso genotipas. Pagal kepenų bioptato histologinio tyrimo duomenis tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes: kuriems diagnozuota ir nediagnozuota kepenų steatozė.

Rezultatai. Kepenų steatozė histologiškai buvo patvirtinta 122 (55,2 proc.) ligoniams. Steatozė statistiškai reikšmingai dažniau nustatyta (p<0,05) nutukusiems, užsikrėtusiems 3a genotipo HCV infekcija bei galimai užsikrėtusiems perpylus kraują ar plazmą iki 1993 metų, taip pat ligoniams, turintiems didesnį kepenų fermentų aktyvumą, histologinio aktyvumo indeksą, didesnį ar lygų 7. Logistinės regresijos metodu nustatyti kepenų steatozės rizikos veiksniai buvo didesnis kūno masės indeksas, kraujo ar plazmos perpylimas iki 1993 metų ir 3a genotipo HCV infekcija, o esant koinfekcijai su žmogaus imunodeficito virusu steatozės rizika buvo mažesnė (p=0,035).

Išvados. Kepenų steatozė buvo nustatyta daugiau nei pusei tirtų pacientų. Ji buvo susijusi tokiais lėtiniu C hepatitu sergančiųjų veiksniais, tokiais kaip nutukimas ar galimas u žsikrėtimas perpylus kraują ar plazmą iki 1993 metų bei nuo viruso priklausančiais veiksniais, pavyzdžiui, 3a genotipo HCV infekcija.

Įvadas. Naujojo koronaviruso sukelta COVID-19 išplito labai greitai, sukėlė pandemiją ir nusinešė daug gyvybių įvairiose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje. Pandemijai

tęsiantis, svarbu įvertinti ligos eigą, siekiant tobulinti pandemijos valdymo priemones, tinkamai parinkti ligonių gydymo metodus.

Darbo tikslas. Išanalizuoti pirmosios COVID-19 bangos metu hospitalizuotų pacientų, sirgusių COVID-19, ligos eigą ir jos išraišką lemiančius veiksnius.

Metodai. Retrospektyviojo tyrimo metu buvo surinkti nuo 2020 metų kovo

13 dienos iki 2020 metų birželio 30 dienos Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Infekcinių ligų centre hospitalizuotų COVID-19 sirgusių pacientų

klinikiniai duomenys. Įvertinti ligonių demografiniai rodikliai, COVID-19 pasireiškimo sunkumas ir baigtys.

Rezultatai. Iš 258 tiriamųjų 53,1 proc. sudarė moterys. Amžiaus mediana – 56 metai. 34,9 proc. tiriamųjų buvo 65 metų ar vyresni. 69,7 proc.

tiriamųjų nustatyti radiologiniai pneumonijos požymiai (59,3 proc. iš jų diagnozuota abipusė pneumonija). Atlikus binarinę daugialypę logistinę regresiją,

nustatyta, kad labiausiai tikimybę mirti nuo COVID-19 didina vyresnis amžius

(≥65 metai) (rizikos santykis (RS) 1,17). Pagrindiniai skirti gydymo metodai:

antikoaguliantai (64,7 proc.), deguonies terapija (50 proc.), antibakterinė

terapija (48,1 proc.). Gydymo Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje

(RITS) prireikė 8,9 proc. tiriamųjų, dažniau vyrams (82,6 proc. vs. 17,4 proc.,

p<0,001). Bendrasis mirštamumas buvo 5,8 proc., o iš gydytų RITS pacientų

grupėje – 30,4 proc.

Išvados. Pirmosios COVID-19 bangos metu sunkios ligos eigos bei mirties

atvejų skaičius nebuvo didelis. Daroma prielaida, kad taip galėjo atsitikti dėl

jaunesnio ligonių amžiaus. Vyresnis amžius buvo blogos prognozės ir mirties

nuo COVID-19 rizikos veiksnys.