Infekcinės ligos ISSN 1822-8771 | eISSN 2783-6665

Uždaviniai. 1. Nustatyti dažniausius meningito sukėlėjus ir palyginti tarp CD sergančių ir nesergančių asmenų grupių. 2. Palyginti meningito ligos klinikines išraiškas ir diagnostiką, priklausomai nuo sukėlėjo ir nuo to, ar pacientas serga CD, ar ne. 3. Įvertinti meningito ligos gydymą ir išeitis CD sergantiems ir nesergantiems asmenims.

Tyrimo metodai. Atliktas retrospektyvusis tyrimas. Analizuotos 128 suaugusių pacientų, gydytų LSMU KL Infekcinių ligų skyriuje 2017–2022 metais, ligos istorijos (pagal TLK-10-AM: A32.1, A39.0, A87.0, A87.8, A87.9, B00.3, B01.0, B02.1, G00.1, G00.2, G00.3, G00.8, G00.9, G03.9, G04.2). Buvo palyginta pacientų, sirgusių VM ar BM ir CD (2 tipo), grupė su pacientais, nesirgusiais CD. Ligos istorijų duomenys apdoroti programa Microsoft Excel. Statistinė analizė atlikta naudojant duomenų analizės

paketą IBM SPSS Statistics 28. Skaičiavimams pasitelkti χ2 ir Spearmano koreliacijos koeficientas (r). Statistiškai reikšmingi duomenys laikomi, kai p<0,05.

Tyrimo rezultatai. Išnagrinėtos 128 pacientų, sirgusių BM ir VM, ligos istorijos, iš kurių 11 sirgo 2 tipo CD. VM buvo nustatytas statistiškai reikšmingai dažniau nei BM – atitinkamai 92 ir 36 pacientams (p<0,01), tačiau CD sergantys pacientai reikšmingai dažniau sirgo BM nei VM (p=0,041). Meningito rizikos veiksniai buvo dažnesni BM sirgusiems tiriamiesiems (p<0,01), dažniausi – >50 metų ir sergantiems lėtinėmis gretutinėmis ligomis. Reikšmingai daugiau sirgusių CD pacientų, atsiradus pirmiesiems simptomams, buvo greičiau stacionarizuoti dėl meningito, palyginti su nesirgusiais CD pacientais (p=0,041). Dažniausi meningito simptomai buvo galvos skausmas (79,7 proc.), ≥38 ˚C temperatūra (72,7 proc.) ir pykinimas bei vėmimas (37,5 proc.). CD sergantiems pacientams eisenos / koordinacijos sutrikimai pasireiškė reikšmingai dažniau. Dažniausias sukėlėjas buvo S. pneumoniae – 14 atvejų, tai yra 38,8 proc. visų BM ligos atvejų, o Herpesviridae šeimos virusai – 12 (13,04 proc.) virusinių atvejų. Sergant VM, laktatų koncentracija likvore daugiausiai atvejų buvo <2,2 mmo/l (71,2 proc.),

citozė – <1 000 x 106 /l (98,8 proc.), bendrojo baltymo koncentracija – <1 g/l (69,3 proc.). Sergant BM, laktatų koncentracija likvore dažniausiai buvo ≥2,8 mmo/l (75 proc.), citozė – ≥1 000 x 106 /l (65,7 proc.), bendrojo baltymo koncentracija – >1 g/l (87,1 proc.) (p<0,05). C reaktyviojo baltymo (CRB) sergant BM vyravo ≥100 mg/l (58,4 proc.) (p<0,01). Tarp sirgusių VM ir CD pacientų nustatyta didesnė likvoro laktato koncentracija (>2,2 mmol/l), palyginti su nesirgusiais CD tiriamaisiais (<2,2 mmol/l). BM imtyje CD sergančių pacientų likvoro ir kraujo gliukozės santykis dažniausiai buvo mažesnis nei nesergančiųjų CD. Nustatyta vidutinio stiprumo teigiama koreliacija (r=0,35, p<0,01), kad, didėjant pacientų amžiui, reikšmingai ilgėjo stacionarizavimo ligoninėje trukmė. 19 BM ir 20 VM sergančių pacientų paskirtas gydymas gliukokortikoidais (GKK). BM antibiotikais buvo gydytas 97,2 proc. atvejų, nepatikslintas įtariamas VM – 20,7 proc. atvejų. Užfiksuota 13 mirčių (10,2 proc.). Didesnis mirštamumas nustatytas tarp BM sirgusių asmenų, rizikos veiksnių turėjusiųjų grupėje bei vyresnių nei 65 metų pacientų grupėje (p<0,05). Liekamieji reiškiniai po gydymo nustatyti 35,2 proc. pacientų. Komplikacijos ir liekamieji reiškiniai dažniausiai pasireiškė pacientams, turėjusiems ≥1 rizikos veiksnį ir sirgusiems BM (didžiausią dalį sudarė S. pneumoniae ir L. monocytogenes).